IEŠKOKITE KATALIKŲ KNYGYNUOSE:

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Enciklika
SPE SALVI
apie krikščioniškąją viltį

Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2008. – 64 p.

PRATARMĖ

1. „SPE SALVI facti sumus – esame išgelbėti viltimi“, – romiečiams ir mums sako Paulius (8, 24). „Atpirkimas“, išgelbėjimas, anot krikščioniškojo tikėjimo, nėra tiesiog duotas. Jis mums siūlomas ta prasme, kad mums dovanojama viltis, patikima viltis, kurios dėka galime pakelti dabartį: dabartimi, net jei ji sunki, galime gyventi bei ją priimti, jei ji veda į kokį nors tikslą ir jei esame dėl to tikslo tikri, jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisintų kelionėje dedamas pastangas. Dabar iškart kyla klausimas: kokio gi pobūdžio yra ta viltis, leidžianti sakyti, jog ja remdamiesi ir tiesiog vien dėl to, kad ji yra, esame atpirkti? Ir apie kokį tikrumą čia kalbama?

Tikėjimas yra viltis

2. Prieš imdamiesi šių mūsų šiandienių klausimų, pirma turime įdėmiau įsiklausyti, kas apie viltį liudijama Šventajame Rašte. „Viltis“ tikrai yra pagrindinis biblinio tikėjimo žodis – toks, kad įvairiose vietose žodžius „tikėjimas“ ir „viltis“ galima sukeisti vietomis. Taip Laiške žydams „gilus tikėjimas“ (10, 22) artimai siejamas su „nepajudinamu vilties išpažinimu“ (10, 23). Taip pat Pirmajame Petro laiške, krikščionis raginant būti pasirengusius įtikinamai atsakyti kiekvienam apie savo vilties logos – prasmę ir pagrindą (plg. 3, 15), „viltis“ lygiareikšmė „tikėjimui“. Tai, kad pirmųjų krikščionių sąmonę esmingai lėmė suvokimas, jog jie gavo patikimos vilties dovaną, aikštėn taip pat iškyla tada, kai krikščioniškoji egzistencija lyginama su gyvenimu iki tikėjimo arba kitų religijų sekėjų padėtimi. Paulius efeziečiams primena, kad jie iki susitikimo su Kristumi pasaulyje buvę „be vilties ir be Dievo“ (Ef 2, 12). Jis, be abejonės, žino, jog jie turi savo dievus, išpažįsta savo religiją; tačiau jų dievai atsiskleidė esą abejotini, o iš jų prieštaringų mitų nesklido jokia viltis. Nors ir turėjo dievus, jie vis dėlto buvo „be Dievo“ ir todėl klaidžiojo tamsiame pasaulyje, nežinodami, kas jų laukia. In nihil ab nihilo quam cito recidimus (kaip greitai iš nieko nukrentame atgal į nieką) – užrašyta ant vieno to meto kapo. Šiais žodžiais aiškiai išreiškiama tai, ką galvoje turėjo Paulius. Ta pačia dvasia tesalonikiečiams jis pareiškia: neturite nusiminti „kaip tie, kurie neturi vilties“ (1 Tes 4, 13). Čia irgi kaip skiriamasis krikščionių bruožas iškyla tai, kad jie turi ateitį; ne ta prasme, kad konkrečiai žinotų, kas jų laukia, bet ta, kad apskritai žino, jog jų gyvenimas ne tuščias. Tik būnant tikram ateitimi kaip pozityvia tikrove, dabartis pasirodo esanti verta gyventi. Tad dabar galime pasakyti: krikščionybė buvo ne tik „geroji naujiena“, t. y. pranešimas apie iki tol nežinotus dalykus. Šiandiene kalba pasakytume, jog krikščioniškoji žinia buvusi ne vien „informacinė“, bet ir „performacinė“. Tai reiškia: Evangelija yra ne tik perteikimas to, ką galima pažinti, ji taip pat yra perteikimas, duodantis pradžią faktams ir keičiantis gyvenimą. Tamsūs laiko, ateities vartai atveriami. Turintis viltį gyvena kitaip; jam dovanotas naujas gyvenimas.

3. Bet dabar kyla klausimas: kokia šios vilties, kuri kaip viltis yra „atpirkimas“, esmė? Atsakymo šerdis pateikta ką tik cituotame tekste iš Laiško efeziečiams: efeziečiai iki susitikimo su Kristumi buvo be vilties, nes buvo „be Dievo pasaulyje“. Pažinti Dievą – tikrąjį Dievą – reiškia įgyti viltį. Mes, kurie visada gyvenome laikydamiesi krikščioniškosios Dievo sampratos ir esame prie jos pripratę, vargiai besuvokiame turį iš tikro susitikimo su Dievu kylančią viltį. Vienos mūsų laikų šventosios pavyzdys galėtų kažkiek padėti suvokti, ką reiškia realiai pirmąkart sutikti šį Dievą. Turiu galvoje popiežiaus Jono Pauliaus II šventąja paskelbtą afrikietę Juozapiną Bachitą (Giuseppina Bakhita). Ji gimė maždaug – tikslios datos ji nežinojo – 1869 m. Darfūre, Sudane. Devynerių metų buvo pagrobta prekiautojų vergais, kruvinai sumušta ir penkis kartus parduota Sudano vergų turguose. Galiausiai tapusi vieno generolo motinos ir žmonos verge tarnaite, kasdien būdavo plakama ligi kraujo; nuo to jai visam gyvenimui liko 144 randai. 1882 m. vienas italų prekiautojas nupirko ją italų konsului Callisto Legnani, dėl mahdistų įsiveržimo grįžusiam į Italiją. Po tokių baisių „šeimininkų“, kuriems ji iki tol priklausė, Bachita čia pagaliau pažino visiškai kitokį „šeimininką“, kurį Venecijos dialektu vadino „paron“, – būtent gyvąjį Dievą, Jėzaus Kristaus Dievą. Iki tol jos pažinti šeimininkai ją niekindavo bei su ja blogai elgdavosi ar geriausiu atveju laikydavo naudinga verge. Tačiau dabar ji išgirdo, jog egzistuoja visų šeimininkų paron, visų viešpačių Viešpats, ir kad tas Viešpats yra geras, pats gerumas. Ji patyrė, kad tas Viešpats pažįsta ir ją, kad ji irgi yra jo sukurta, maža to, mylima. Ji irgi buvo mylima šio aukščiausiojo Paron, kurio atžvilgiu visi kiti šeimininkai tėra menki tarnai. Ji buvo pažįstama, mylima ir laukiama. Šis Šeimininkas netgi pats buvo prisiėmęs nuplaktojo dalią ir dabar laukė jos sėdėdamas „Tėvo dešinėje“. Dabar ji turėjo „viltį“ – ne tik kuklią viltį surasti ne tokius žiaurius šeimininkus, bet ir didelę viltį: aš esu tikrai mylima, kad ir kas man nutiktų, – esu tos Meilės laukiama. Todėl ir mano gyvenimas yra geras. Taip pažindama viltį, ji pasijuto esanti „atpirkta“, suvokė esanti ne vergė, bet laisvas Dievo vaikas. Ji suprato, ką norėjo pasakyti Paulius primindamas efeziečiams, kad jie pirmiau pasaulyje buvę be vilties ir be Dievo – be vilties dėl to, kad be Dievo. Todėl kai ją norėjo grąžinti į Sudaną, ji ten vykti atsisakė; nenorėjo vėl būti atskirta nuo savojo „Paron“. 1890 m. sausio 9 d. ji buvo pakrikštyta bei sutvirtinta ir priėmė pirmąją šventąją Komuniją iš Venecijos patriarcho rankų. 1896 m. gruodžio 8 d. Veronoje davė įžadus bei įstojo į Canossos seserų kongregaciją ir nuo tada – be darbo zakristijoje bei prie vienuolyno vartų – per savo įvairias keliones po Italiją stengdavosi paakinti imtis misijos: išlaisvinimą, patirtą per susitikimą su Jėzaus Kristaus Dievu, ji troško perteikti kitiems, kuo didesniam būriui. Jai gimusios ir ją „atpirkusios“ vilties ji negalėjo pasilikti sau: ta viltis turėjo pasiekti daugelį, visus.

BENEDICTUS PP. XVI